Konradas Valenrodas

Adomas Mickevičius

Konradas Valenrodas

Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių

1

1

skanskonis

 – skanėstas, gardumynas.

 ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/ Kaip po jūsų stogu.

Ineiga

2

2

ineiga

 – dab.: įžanga.

Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai

Kraujais pagonių braidydami truko;

Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,

Ar, likę žemę, su gyvasčia

3

3

gyvastis

 – gyvybė.

 spruko;

Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės

Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.

Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo

4

4

dalo

 – trump. nuo dalijo; skyrė.

:

Ant vieno krašto blizga šventinyčios

Ir ūžia girios ruimingos

5

5

ruimingas

 – erdvus, platus.

 be galo;

Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios

Galvą auksinę debesyse remia,

Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų

6

6

gojus

 – nedidelis miškas, giraitė.

,

Lig geisdams visą Palemono žemę,

Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.

Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,

Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,

Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku

7

7

saidokas

 – strėlių ar akmenų svaidomasis lankas.

,

Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.

Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,

Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,

Akims meruodams priešininkų vietą

8

8

priešininkų vietą

 – čia: priešininkų vietoje.

,

Kalba rožančių ir taiso muškietą

9

9

muškietą

 – senovinis dagtimi uždegamas šautuvas.

.

Abidvi šalys stovi ant sargybos.

Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo

Glausdavo kitkart broliškas sodybas,

Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;

Nei vienas šiandien be prapulties pelno

10

10

prapultis

 – sen. pražūtis.

Negali peržengt rubežiaus

11

11

rubežius

 – siena, užsienis.

 smertelno

12

12

smertelnas

 (iš rus.) – mirtinas.

.

Tiktai spurguota

13

13

spurguota

 – pumpuruota, su pumpurais.

 apinio šakele,

Patraukta Prūsų žilvičio

14

14

žilvitis

 – guosių šeimos medis.

 gražybe,

Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę

Ir, persiritus per srovės gilybę

Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,

Ant svet’mo krašto mielą apkabina.

Tik senu būdu lakštangėlės Kauno

Gojuose Prūsų seseres aplanko;

Liuosios

15

15

liuosios

 – laisvos.

 ir linksmos, ant stiebelio liauno

16

16

liaunas

 – lengvai linkstantis.

Supamos tikiai nematoma ranka,

Leidžia balselius per gires ir gojus,

Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.

O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,

Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,

Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.

Dar juos suglaudžia. Tokia duja

17

17

duja

 – dulksmas, perk.: sąmyšis.

 buvo.

Nemune biednas

18

18

biednas

 – vargšas.

! Greit per srovę tavo

Su ugnies kardu trauks minės plešikų

Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,

Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.

Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo

Ir vis, kas yra tavo meilės verta,

Vis, kur noturos

19

19

notura

 – natūra, prigimtis.

 ryšiai pasirodo,

Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.

Tik veidaliotas

20

20

veidaliotas

 – vaidilutis, senovės lietuvių ir prūsų pagonių kunigas, aukuro prižiūrėtojas.

 prieš norą piktųjų

Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.

I

Rinkimas vado

Marijenburgo varpai suskambėjo,

Trenkė armotai

21

21

armota

 (lenk.) – didelis šaunamasis ginklas.

, bubnai sudrebėjo;

Išpuolė diena kryžiokams prakilna

22

22

prakilna

 – brangi, didelės vertės, svarbi.

:

Visi komtūrai susirinko mieste,

Meldžias su širdžia pajautimo pilna,

Idant

23

23

idant

 – kad.

 jų ūmus

24

24

ūmus

 – greitai supykstantis.

 Dievs teiktus apšviesti

Dėl išrinkimo sav gadniausio

25

25

gadnas

 (brus.) – vertas, tinkamas, geras.

 vado,

Nes perdetinį šiandien kelti žada.

Diena ir antra praeina ant rodos,

Tarp brolių pulko daug gadniųjų

26

26

 gadnieji

 – tinkami, geri, vertingi.

 yra,

Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro

Nuopelnas, šlovė ir cnatos

27

27

cnata

 (lenk.) – dorybė.

 vienodos;

Tačiaus abelną

28

28

abelnas

 (brus.) – bendras, visuotinis.

 tarp rinkėjų rodą

Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.

Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,

Padarė divus

29

29

dyvai

 – keisti, stebuklingi dalykai.

 kitoms karalystėms;

Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,

Ar Turkams rodė silą

30

30

sila

 – jėga.

 savo delno,

Ar murus plėšė – visur pirmutinis,

Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;

Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,

Už čėso

31

31

čėsas

 – tisas, kukmedis.

 priešas dėl šlovės jo vardo,

Bijodams gėdos už stengimą dyką

32

32

dykas

 – pašėlęs, pasileidęs.

,

Taip jam užleido viršūnės vainiką.

Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos

Teko šlovinga tarp kareivių vieta,

Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,

Meilė, pakara

33

33

pakara

 (lenk.) – nuolankumas.

, paniekinims svieto.

Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro

švelniu liežuvio priderančiu stonui

34

34

stonas

 (lenk.) – visuomenės sluoksnis pagal kilmę.

,

Bet niekad kardo dėl užpelno gero

Nėra pardavęs ant službos

35

35

služba

 (sl.) – tarnystė.

 baronui.

Klioštoriaus

36

36

klioštorius

 (lenk.) – vienuolynas.

 tamsias numylėjo sienas,

Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;

Niekino svieto garbę, urėdystę

37

37

urėdystė

 – urėdo pareigos, darbas.

,

Navat

38

38

navat

 (lenk.) – net.

 giesmele, mergaičių draugystė

Pas šaltą širdį prieigos negavo.

Klausės nerodžiai pagirimo savo,

Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,

Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.

Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,

Ar paskui stojos

39

39

stojos

 (sl.) – tapo.

 – pasakyti sunku;

Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,

Jog ir datyręs

40

40

datyręs

 (sen.) – patyręs.

 aštrią laiko ranką (runkų).

Kartais – linksmesnei užėjus adinai

41

41

adina

 – čia: gadina – valanda.

 —

Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,

Štukas ir juokus kaip sodint sodino,

Arba mergaitėms žodelį vežlivą

42

42

vežlivas

 (rus.) – čia: mielas, malonus.

,

Ant pagyrimo už patogią lytį,

Metė šypsodams kaip vaikeliams titį

43

43

titis

 (sen.) – tėtis.

.

Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;

Benkiek kas žodį tars abejotingą,

Kurs tav neženklus ir paprastas matos,

Ojam jau širdį užšaldė meilingą.

Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,

Ar užminimas

44

44

užminimas

 – užuomena.

 Lietuvos ir mūšių,

Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.

Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,

Ir vėl, į dūmas

45

45

dūma

 (brus.) – mintis, apmąstymas.

 pasinėręs, vienas

Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.

Gal dėl šventybės pašaukimo savo

Raškažia bego, kaip sveto nekistes.

Vieną tik žemes saldumą ragavo —

Raškažį

46

46

raškažis

 – prabangus, lengvas gyvenimas.

 mielą tikros prietelystės,

Vieną turėjo prietelių gyvatos

47

47

gyvata

 – gyvenimas.

,

Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,

Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,

Buvo tai senas minikas

48

48

minikas

 – kas mena, užmina mįsles.

 Albonas.

Tasai jo griešną

49

49

griešnas

 – nuodėmingas.

 dūšią spavedojo

50

50

spavedojo

 – klausė išpažinties.

,

Tas paslaptinę jo širdies žinojo.

Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,

Kas su šventaisiais prietelystę veda.

Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,

Mislyj

51

51

mislyj

 – mintyse.

 vartyti vyro ypatybes.

Atrado kliautę

52

52

kliautė

 – yda.

 – katras gi be kliautės?

Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,

Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,

Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,

Dažnai srovėje apgirdančio vyno

Piktas negandas ir sielas skandino.

Tuočės

53

53

tuočės

 – tuomet.

 tarytum jis iš naujo gema

54

54

gema

 – dab. gimsta.

:

Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,

Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,

Kurios nuo laiko truputį aptemo,

Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,

Atsidusimai krūtyse nutyla,

Ašara meilės tikiai veidu rieda,

Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda

Svetima kalba; nors žodžių nežino.

Bet tam, kas klausos, širdį sukabina

Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,

Gana išvisti būdą giesmininko,

Širdis ir rankos nnuo pajautų

55

55

pajauta

 – jausmas, pojūtis.

 dreba,

Pomėtis dirba iš paskiausios galės,

Akis nuleistos tarytumei tiko

Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.

Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko

Savo jaunystę su pomėties tinklu

Po sraują tėkmę praėjusio laiko.

O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.

Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo

Niekad linksmesnio balso neišduoda;

Ir rūstus veidas, šiaip nebodams<a